Pasaulyje plačiai analizuojama jūrų ir vandenynų taršos problema. Žmogaus veikla neigiamai veikia ne tik vandens sudėtį – į vandenyną patekusios atliekos (šiukšlės) kenkia vandens augalams ir gyvūnams. Vienas iš taršos komponentų yra į jūrą patekusios žvejybinės pramonės atliekos (tinklai, virvės). Į jūrą išmestos, ar nuskendusios tokio tipo atliekos teršia aplinką ne tik todėl, kad daugybę metų nesuyra, bet ir dėl to, kad tai yra mirtini spąstai jūros gyvūnams, ypač didesniems žinduoliams. Į tinklus įsipainioję stambesni gyvūnai, tokie kaip banginiai, delfinai, ruoniai ar jūriniai vėžliai neturi galimybių išsivaduoti ir nugaišta. Tinklų dalys patenka į jūros gyvūnų virškinimo sistemą, o tai irgi yra pražūtinga. Dėl žvejybos technikos gamyboje naudojamų cheminių medžiagų, skirtų impregnuoti, sustiprinti gaminį, į vandenį yra išskiriamas kenksmingų medžiagų kiekis, kuris, didėjant tinklų jūrose kiekiui, taip pat didėja. Manoma, kad žvejybinė technika sudaro apie 10% visų jūrą teršiančių atliekų.
Žvejybos pramonės atliekų (tinklų, virvių) šalinimo problema taip pat yra opi – atliekų šalinimo į sąvartynus kaina yra nemaža, žvejams paprastai nėra sudaroma kitų sąlygų panaudotos ir netinkamos žvejybos technikos šalinimui – taigi ji yra skandinama, ar užkasama.
Atsižvelgiant į problemos mastą, pasaulyje buvo bandymų tinklus šalinti juos deginant – tačiau dėl minėtų impregnuojančių medžiagų, taip pat tinklo užterštumo ilgai būnant vandenyje, deginimas nėra gamtai draugiškas šalinimo būdas.